Salantai man juodai balti. Išvogti iš F.Fellini filmų. Paskendę tingioje rugsėjo saulėje. Nusėti Tavo bučiniais.
Krito kaštonai. Milžiniški 1906 – 1911 m. statytos neogotikinės mūrinės bažnyčios bokštai lydėjo po mišių lėtai tolstančius žmones. Čia 1929 m. pirmosiose oficialiose futbolo rungtynėse „Salantas“ turėjo pripažinti „Masčio“ pranašumą, pralaimėjęs 2:3. Čia dabar jau apleistame kino teatre „Už taiką“ kasdien du šimtai žiūrovų eidavo iš proto dėl „Kingkongo“, dėl „Zoro“ ir dėl „Jėzaus“.
Čia tebeveikia „Pakalnutė“, kurioje šonkauliukų porcijos yra neįveikiamo didumo, karameliniai labradoro retriveriai gauna lėkštę kaulų, o kiekvienas išeidamas – po saldainį (tikrai taip!). Čia, miestelio aikštėjė, tebevyksta turgūs, o nusileidus nuo kalno, kairėje užtvankos pusėje, dar galima atpažinti senąjį vandens malūną. Šalia jo nebešniokščia vanduo – malūne įsikūrusiame daugiabutyje dabar teka tik salantiškių gyvenimai.
Salantai man juodai balti. Nepaprastai gražūs. Nepaprastai melancholiški. Nurimę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą